PRADINIS GYDYMAS - MONOTERAPIJA

Nustačius 2 tipo CD diagnozę, kartu su gyvensenos keitimu pirmiausia skiriamas metforminas, išskyrus tuos atvejus, kai jis kontraindikuotinas ar netoleruojamas. Dėl dažnų virškinamojo trakto šalutinių reiškinių, metforminas pradedamas skirti nuo minimalių dozių, pamažu didinant iki maksimalios terapinės ar toleruojamos. Mažai tikėtina, kad pacientų, kurių HbA1c ligos pradžioje aukštas (pvz. ≥9,0%), gydymui užteks monoterapijos, todėl tokiu atveju CD gydymą reikėtų pradėti nuo dviejų vaistų kombinacijos arba insulinoterapijos. Jei ligos pradžioje pacientui pasireiškia ryškūs hiperglikemijos simptomai ir/arba nustatoma ženkli hiperglikemija (pvz. >16,7-19,4 mmol/l) arba aukštas HbA1c (pvz. ≥10.0-12.0%), gydymą rekomenduojama iš karto pradėti nuo insulinoterapijos. Insulinoterapija yra būtina, kuomet liga manifestuoja diabetine ketoacidoze.. Atstačius metabolinę pusiausvyrą, 2 tipo CD metu, insulinoterapiją galima dalinai arba visiškai nutraukti ir skirti gydymą geriamaisiais vaistais nuo diabeto.
Jei metforminas netoleruojamas arba kontraindikuotinas, skiriamas kitos grupės vaistas – sulfonilkarbamido dariniai, glinidai, pioglitazonas arba DPP-4 inhibitoriai. Retais atvejais, kai pacientas atitinka kriterijus (KMI, HbA1c) bei siekiant svorio mažėjimo, kaip pirmo pasirinkimo vaistą galima skirti GLP-1 receptorių agonistą. Kai kuriose šalyse CD gydymui skiriami α-gliukozidazės inhibitoriai, kolesevelamas, bromkriptinas, tačiau neženklus hipoglikemizuojantis poveikis ir išreikšti šalutiniai reiškiniai riboja šių vaistų vartojimą.
Pradedant CD gydymą, svarbu atsižvelgti į paciento norus ir lūkesčius, charakterio savybes, galimybę pasireikšti į šalutiniams reiškiniams paskyrus vaistą, svorio didėjimo ir hipoglikemijos riziką.