CUKRINIO DIABETO KLASIFIKACIJA IR DIAGNOSTIKA

SANTRAUKA
  • Ilgalaikė hiperglikemija sukelia reikšmingas mikrovaskulines ir makrovaskulines diabeto komplikacijas.
  • Alkio glikemija ≥7.0 mmol/l ir/arba glikemija 2-val. po 75 g gliukozės testo ≥11.1 mmol/ leidžia diagnozuoti cukrinį diabetą.
  • „Prediabetas“ apimą sutrikusią glikemiją nevalgius ir gliukozės toleravimo sutrikimą bei reiškia padidėjusią riziką susirgti diabetu ir vystytis jo komplikacijoms.














Cukrinis diabetas (CD) – įvairių paveldimų ir įgytų priežasčių sukeltas medžiagų apykaitos sutrikimas, lėtinė liga, kuria sergant dėl insulino gamybos, sekrecijos ir jo poveikio pakitimų (audinių atsparumo insulinui) arba dėl abiejų priežasčių sutrinka visa medžiagų apykaita (angliavandenių, baltymų, riebalų), atsiranda lėtinė hiperglikemija ir daugelio organų (ypač akių, inkstų, nervų, širdies ir kraujagyslių) ilgalaikis pažeidimas ar disfunkcija (PSO, 1999).
 
Cukrinio diabeto klasifikacija
Pirmo tipo cukrinis diabetas - vystosi dėl autoimuninės kasos beta ląstelių destrukcijos, dažniausiai sukeliančios absoliutų insulino stygių.
Antro tipo cukrinis diabetas – vystosi dėl vyraujančio audinių atsparumo insulinui, ilgainiui sąlygojančio insulino trūkumą dėl insulino sekrecijos sutrikimo.
Kiti specifiniai diabeto tipai – vystosi dėl kitų priežasčių: genetinių beta-ląstelių, insulino veikimo defektų, egzokrininių kasos ligų, kitų endokrinopatijų, vaistų ar cheminių medžiagų toksinio poveikio.
Gestacinis diabetas - angliavandenių apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis padidėjusiu gliukozės kiekiu kraujyje, pirmą kartą diagnozuotas nėštumo metu.
 
Etiologinė diabeto klasifikacija (lentelė - Etiologinė cukrinio diabeto klasifikacija)
 
Cukrinio diabeto diagnostika
Cukrinio diabeto diagnozė patvirtinama vadovaujantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) ekspertų rekomendacijomis.
CD diagnozuojamas atliekant glikemijos tyrimus veninėje kraujo plazmoje:  
Prediabetas apima gliukozės toleravimo sutrikimą (GTS) ir sutrikusią glikemiją nevalgius (SGN), ir reiškia padidėjusią cukrinio diabeto riziką. Prediabetas diagnozuojamas atliekant gliukozės tolerancijos mėginį (lentelė - Angliavandenių apykaitos sutrikimas ir glikemijos rodikliai).
Nustačius GTS arba SGN rekomenduojama gliukozės tolerancijos mėginį kartoti 1 kartą per metus.
 
Jeigu gaunami prieštaringi rezultatai, privaloma atlikti gliukozės tolerancijos mėginį (toliau – GTM). Jeigu po 2 val. 75 g gliukozės krūvio glikemija yra didesnė arba lygi 11,1 mmol/l, diagnozuojamas CD. Hiperglikemija nevalgius nėra kontraindikacija atlikti GTM. Atliekant GTM vaikams, geriamosios gliukozės miltelių dozė apskaičiuojama pagal svorį – skiriama 1,75 g/kg svorio, bet ne daugiau kaip 75 g (lentelė-  Gliukozės tolerancijos mėginio atlikimas).
Lietuvoje pacientui diagnozavus antrojo tipo CD, atliekamas glikozilinto hemoglobino (HbA1c) tyrimas gydymo strategijos parinkimui. Gydymo efektyvumas vertinamas pagal HbA1c rodiklį, atliekant šį tyrimą ne dažniau kaip kas 3 mėnesius.

REKOMENDACIJOS
  • Prediabetas apibrėžiamas kaip būklė, didinanti cukrinio diabeto riziką ir diagnozuojama, kai, atlikus GTM, nustatoma:
 
HbA1c - glikozilintas hemoglobinas; CD - cukrinis diabetas; PSO - Pasaulio sveikatos organizacija; GMT - gliukozės tolerancijos mėginys; GTS - gliukozės toleravimo sutrikimas; SGN - sutrikusi glikemija nevalgius.